GERVĖČIŲ KRAŠTO ISTORIJA

Apie 60 km nuo Vilniaus nutolęs Gervėčių kraštas – didžiausia lietuviška sala Baltarusijoje. Čia gyvenantiems žmonėms lietuviškai kalbantys kaimai – tai Lietuva, tik ji baigiasi kažkur netoliese – už balų, kalnelio, miško.

BAŽNYČIA

Gervėčių krašto pasididžiavimas – neogotikinė Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia. Joje laikomos mišios lietuvių ir lenkų kalba. Į bažnyčią per šventes susirenka žmonės iš visų lietuviškų kaimų. Fotografijose – Švč. Trejybės bažnyčioje Gardino vyskupas teikia Sutvirtinimo sakramentą.

ŽMONIŲ SANTYKIAI

Gervėčių krašto žmonės vieni kitus gerai pažįsta, daugelis susiję artimesniais ar tolimesniais giminystės ryšiais, juo sieja bendri prisiminimai ir panašūs likimai. Kaimams ir kiemams tuštėjant, jėgoms senkant, kaimynai nuoširdžiai rūpinasi vieni kitais.

KIEMAS

Sodybose iki šiol išlikę keli pagrindiniai žemę dirbančiam, gyvulius auginančiam valstiečiui svarbūs pastatai: gyvenamasis namas – pirkia, vienas ar keli tvartai – pūnios, klėtis, kluonas ar daržinė, vištidė, malkinė ar kt. Jie iš visų pusių supa vidinį kiemą – atšlaimą.

PIRKIOS VIDUS

Daugelio gervėtiškių namai – pirkios – statytos dar XIX–XX a. sankirtoje. Jas sudaro tik dvi ar trys patalpos: priemenė ir pirkia, arba priemenė, pirkia ir pirkaitė. Viduje ¬– skirtingas kartas siejanti duonkepės krosnis ir šventas kampas – pakūcia.

INTERJERO TEKSTILĖ

Iki šiol skryniose ar spintose saugomi įvairūs rankų darbo audiniai – staltiesės, lovatiesės, rankšluosčiai, drobės. Ne vienuose namuose lovos dar klojamos rankų darbo lovatiese, o laukiant svečių ant stalo tiesiamos baltos austinės staltiesės.

LIAUDIES MAGIJA

XX a. pirmojoje pusėje kiekvienas kaimas turėjo savo užkalbėtojus. Ne vieno gervėtiškio mama ar močiutė dar mokėjo savuosius pagydyti nuo išgąsčio, nužiūrėjimo, gyvatės įkandimo, rožės, vėjo ar sąnarių skausmo...